Kai žodžiai perveria baisiau nei peilis
Sako, stenkis gyventi.
Siek. Daryk karjerą. Tavo laikas.
Kai girdime
sėkmės istorijas, visi pasakoja, kaip jiems tai pavyko padaryti. Tačiau tik
dabar suprantu, koks iš tiesų tai sunkus kelias. O gal net nesuprantu. Tik
pradedu suprasti. Arba tik manau, kad pradedu suprasit. Prieš pasaulį aš tokia
mažytė.
Seniau apie daug
ką rašydavau. Manydavau, kad kažką suprantu apie gyvenimą. Manydavau, kad galiu
rašyti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip viskas naivu ir vaikiška. Kaip
viskas laikina. Ir kokia aš jaučiuos... kaip viščiukas. Pasaulio nematęs
geltonsnapis viščiukas.
Dūmas. Noriu būti
kaip dūmas. Kaip ryto rasa, kaip rūkas. Atsirandanti tada, kai reikia, kai
nori. Suteikia malonios gaivos, to nuostabaus ankstyvo rytmečio kvapo. Ir dingsta. Ir taip visą laiką. Jokio streso,
jokio spaudimo, tiesiog rutina. Bet nei ryto rasa, nei dūmas nepadaro nieko
reikšmingo mūsų gyvenime.
O gal tiesiog mes
ieškome per didelių ženklų?
Jie išnyksta
tada, kai jiems reikia. Jie išnyksta. Ir žmonės gyvena kaip gyvenę. Ir keičiasi
dienos, keičiasi metų laikai, iš esmės niekas nesikeičia, tačiau dienos bėga ir
atsigręžęs į praeitį matai, kad nieko nebėra kaip buvę.
Kartais jaučiame
gailestį. Praėjusių gerų dienų. Praėjusių draugysčių, pašnekesių, jausmo, kad
esi reikalingas Tada ašaros pasirodo veide. Tie, kas buvo svarbiausi gyvenime,
tampa dar viena tavo buvusio pasaulio dalis.. Sunku suvokti, kad tai, kas buvo
geriausia, jau praeityje. Ir, kad
niekada nebus to, kaip buvo. Žinoma, visada būna vis kažkaip kitaip. Galbūt
geriau, galbūt prasčiau, bet niekada taip pat. Turbūt tuo gyvenimas ir stebina.
Kai žodžiai perveria
labiau nei peilis. Baisiausia, kad žmogus geriausiai moka ir sugeba įskaudinti.
Kai tavo silpnybes paverčia savo stiprybe. Kai pranašumas naudojamas ne padėti
kitiems, o juos sutriuškinti. Kai supranti, kad turi tikslo siekti vienas pats ir niekas tau nepadės. Ir niekam nerūpi, tau sekasi ar ne, tu sufailinai ar ne. Kai draugai tampa konkurentais. Kai pradedamas jausti pavydas draugui, už kurį galvą guldytumei. Štai nuo čia ir važiuoja pasaulis žemyn. Kai instinktas būti geriausiu pakiša koja būti tiesiog draugu. Nes visada būsi vienas.
Ir kai tai
atsitinka man, aš stebiuosi, kodėl. Tačiau, kai aš taip darau, atrodo viskas
normalu ir taip turi būti. Gamtinė atranka, išlieka stipriausi. Ir tik
neskaitykite šitų žodžių išpūtę akis. Visi mes taip darome. Net ir didžiausi
pasaulio altruistai taip daro. Toks gyvenimas, norint kažką pasiekti, reikia
kažką aukoti. Kiekvienas sprendžia ką. Ar verta paminėti, kad dažnai
nusprendžiame klaidingai?
Platonas sakė,
kad gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Visiškai sutinku. Tačiau ar lengva
būti laimingu, kai esame tiesiogiai priklausomi nuo visuomenės? Ir kiek žmonių
iš ties yra gyvenime laimingi.
Tai kas yra
laimė. Taip skirtingai suprantama. Ir taip sunkiai pasiekiama. Turbūt dėl to ir
vertinama. Geriausi dalykai pasaulyje reikalauja daugiausiai. Norint gauti
meilės, turi atiduoti dvigubai. Norint švelnumo, turi būti rūpestingas. Viskas
susiję, tarsi grandinė. Panaikink vieną kryptį, pradės griūti ir kita. Kortų
namelis. Nestabilumas ir grožis.
Žodžiai skaudina.
Labiau nei bet kas. Visi tai žinom, visi ignoruojame, ir prisimename tada, kai
tai atsisuka prieš mus pačius. Susimąstome akimirkai, tačiau kai praeina
sunkumo momentas, filosofijos akimirka ir vėl grįžtame į pradinį tašką. Lyg ir
laukdami kito gyvenimo smūgio. Sustiprėję, bet visada pažeidžiami.