Dingusioji grįžo. Ir vėl apsimeta, kad jai svarbūs egzsitenciniai klausimai.

Žinote tą jausmą, kai visas pasaulis, taip greitai sukęsis, pamačius vieno žmogaus akis, sustoja akimirkai, kuri, rodos, trunka amžinybę? O gal žinote jausmą, kai bendrauji su žmogumi, ir supranti, kad jis yra būtent tas, su kuriuo jūs turit būti?

Keista. Rodos ką tik prasidėjo metai. Rodos tik ką tik išlipome iš žiemos, o jau tiek laiko praėjo! Nespėju gręžiotis atgal. Tai, kas buvo svarbu vakar, šiandien tampa visiškai bereikšmiu dalyku. Tai, kas vakar atrodė visiškai neįmanoma, šiandien tampa visiškai pasiekiamu dalyku.

Sunku patikėti, kaip lengvai pildosi svajonės. O gal tik  hiperbolizuoju. Viskas, ko taip norėjau, viskas, apie ką būčiau net nedrįsusi pasvajoti, šiandien tampa realybe. Mažais žingsneliais judame, tačiau judame į priekį. Aš jaučiu kaip aš tobulėju. Geras jausmas. Kaip keista, kad kartais mažiausi, ir iš pirmo žvilgsnio, visiškai nereikšmingi sprendimai, keičia mūsų gyvenimus visiems laikams.

Neturiu konkrečios temos apie ką rašyti. Bet turiu daug minčių, daug pamąstymų.  Gal šiek tiek ore, bet ne danguje.

Visada spėliodavau, kokiame mes iš tiesų pasaulyje gyvename. Ar visada tiesa, kurią matome yra ta tikroji tiesa, ir ar melas, kurį girdime, visada tikrai yra melas? Ar neramumai pasaulyje yra iš anksto suplanuotas dalykas? Ar galime tikėti tuo, ką girdime? Visi žinome, kaip lengva manipuliuoti žmonėmis. Ar pasaulis nemanipuliuoja mumis? Jie pateikia mums tai, ką jie nori. Iš kur žinoti, kad būtent tai ir yra tiesa?

Visada man būdavo kalama į galvą, kad turiu gerai mokytis,  tam, kad įstočiau į universitetą. Baigusi jį, susirasčiau darbą, gyvenčiau gerai ir užsidirbčiau pensijai. Šiuo metu esu sumišusi. Jaunatviškas maksimalizmas susimaišęs su pareigos jausmu, su svajonėmis. Svajonėmis studijuoti tai, kas nepraktiška. Keliauti, savanoriauti. Atrasti gyvenimo prasmę, atrasti pasaulį. Negyventi dėžutėse, kuriose visi gyvena. Išlipti iš rėmų. Rodos, taip sunku, bet taip lengva?

Sakoma, būk savimi, būk laisvas, demokratija – jėga. Būk savimi iki tol, kol leidžia etikos normos. Kol leidžia visuomenė. Būk pilka mase, kelkis ryte į darbą, augink vaikus, ilsėkis. Ar tai tikrai yra viskas, ką galime pasiimti iš gyvenimo?

Juokingas dalykas yra baimė. Baimė mus valdo, nuo baimės esame priklausomi. Baimė pasireiškia įvairiais pavidalais. Nepasitikėjimu savimi, religijoje, draudimais. Pirmuoju atveju, nuo jos esu visiškai priklausoma. Mes visi esame priklausomi.  Tai yra tai, kodėl mes vis dar neviršijome savo galimybių ribų. Religijoje yra būtybė, į kurią tikime. Niekas iš niekur neatsiranda (Fizika – ne mokslų karalienė, bet vis kažkas), stebuklingos būtybės irgi. Žmonės lengviausiai kontroliuoti per baimę, per nežinomybės baimę. (ir tegul tikintys nepasmerkia manęs už šitą pastraipą)

Labiausiai bijau nugyventi gyvenimą, kuriame nebūsiu laiminga. Geriau mirti kovojant už laisvę, nei būti kaliniu savo paties gyvenime.

Kažkada suvoki, kad jeigu ta, ką išgyvenai, gali būti perpasakota žodžiais, vadinasi, tu nieko ir neišgyvenai

Išmėtytos mano mintys. Tokios, kaip ir aš dabar. Sutrikusi, pasimetusi. Ir nežinau ar laiminga. Tačiau judu link svajonių. Bandau jas išpildyti. Nors kartais sunku nepaklysti tarp svajonių, kurių noriu aš ir tikslų, kurių tikisi iš manęs kiti.