Nesekite manęs. Tiesiai į pražūtį. Arba į susimąstymus.

Kai žodžiai perveria baisiau nei peilis

Sako, stenkis gyventi. Siek. Daryk karjerą. Tavo laikas.

Kai girdime sėkmės istorijas, visi pasakoja, kaip jiems tai pavyko padaryti. Tačiau tik dabar suprantu, koks iš tiesų tai sunkus kelias. O gal net nesuprantu. Tik pradedu suprasti. Arba tik manau, kad pradedu suprasit. Prieš pasaulį aš tokia mažytė.

Seniau apie daug ką rašydavau. Manydavau, kad kažką suprantu apie gyvenimą. Manydavau, kad galiu rašyti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip viskas naivu ir vaikiška. Kaip viskas laikina. Ir kokia aš jaučiuos... kaip viščiukas. Pasaulio nematęs geltonsnapis viščiukas.

Dūmas. Noriu būti kaip dūmas. Kaip ryto rasa, kaip rūkas. Atsirandanti tada, kai reikia, kai nori. Suteikia malonios gaivos, to nuostabaus ankstyvo rytmečio kvapo.  Ir dingsta. Ir taip visą laiką. Jokio streso, jokio spaudimo, tiesiog rutina. Bet nei ryto rasa, nei dūmas nepadaro nieko reikšmingo mūsų gyvenime.

O gal tiesiog mes ieškome per didelių ženklų?

Kai prašome duoti ženklą iš (dievo, gyvenimo ir etc.), visada tikimės kažko vau. O galbūt mes tiesiog nepastebime aukštesnio siunčiamų ženklų. O, smulkmenos visada buvo svarbu. Svarbiau.

Jie išnyksta tada, kai jiems reikia. Jie išnyksta. Ir žmonės gyvena kaip gyvenę. Ir keičiasi dienos, keičiasi metų laikai, iš esmės niekas nesikeičia, tačiau dienos bėga ir atsigręžęs į praeitį matai, kad nieko nebėra kaip buvę.

Kartais jaučiame gailestį. Praėjusių gerų dienų. Praėjusių draugysčių, pašnekesių, jausmo, kad esi reikalingas Tada ašaros pasirodo veide. Tie, kas buvo svarbiausi gyvenime, tampa dar viena tavo buvusio pasaulio dalis.. Sunku suvokti, kad tai, kas buvo geriausia, jau praeityje.  Ir, kad niekada nebus to, kaip buvo. Žinoma, visada būna vis kažkaip kitaip. Galbūt geriau, galbūt prasčiau, bet niekada taip pat. Turbūt tuo gyvenimas ir stebina.

Kai žodžiai perveria labiau nei peilis. Baisiausia, kad žmogus geriausiai moka ir sugeba įskaudinti. Kai tavo silpnybes paverčia savo stiprybe. Kai pranašumas naudojamas ne padėti kitiems, o juos sutriuškinti. Kai supranti, kad turi tikslo siekti vienas pats ir niekas tau nepadės. Ir niekam nerūpi, tau sekasi ar ne, tu sufailinai ar ne. Kai draugai tampa konkurentais. Kai pradedamas jausti pavydas draugui, už kurį galvą guldytumei. Štai nuo čia ir važiuoja pasaulis žemyn. Kai instinktas būti geriausiu pakiša koja būti tiesiog draugu. Nes visada būsi vienas. 

Ir kai tai atsitinka man, aš stebiuosi, kodėl. Tačiau, kai aš taip darau, atrodo viskas normalu ir taip turi būti. Gamtinė atranka, išlieka stipriausi. Ir tik neskaitykite šitų žodžių išpūtę akis. Visi mes taip darome. Net ir didžiausi pasaulio altruistai taip daro. Toks gyvenimas, norint kažką pasiekti, reikia kažką aukoti. Kiekvienas sprendžia ką. Ar verta paminėti, kad dažnai nusprendžiame klaidingai?

Platonas sakė, kad gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Visiškai sutinku. Tačiau ar lengva būti laimingu, kai esame tiesiogiai priklausomi nuo visuomenės? Ir kiek žmonių iš ties yra gyvenime laimingi.

Tai kas yra laimė. Taip skirtingai suprantama. Ir taip sunkiai pasiekiama. Turbūt dėl to ir vertinama. Geriausi dalykai pasaulyje reikalauja daugiausiai. Norint gauti meilės, turi atiduoti dvigubai. Norint švelnumo, turi būti rūpestingas. Viskas susiję, tarsi grandinė. Panaikink vieną kryptį, pradės griūti ir kita. Kortų namelis. Nestabilumas ir grožis.

Žodžiai skaudina. Labiau nei bet kas. Visi tai žinom, visi ignoruojame, ir prisimename tada, kai tai atsisuka prieš mus pačius. Susimąstome akimirkai, tačiau kai praeina sunkumo momentas, filosofijos akimirka ir vėl grįžtame į pradinį tašką. Lyg ir laukdami kito gyvenimo smūgio. Sustiprėję, bet visada pažeidžiami. 

Ir dabar man atrodo taip nereikšminga. Ir kai po metų grįšiu, aš juoksiuosi, greičiausiai, iš šių žodžių. Bet turiu išsilieti. Ne, įrašas ne apie mane. Apie pamąstymus. Kaip visada, ilgo laiko tarpo, ir sujungtus į vieną, kad kažką išspausti. Gero negero nežinau. Atiduodu jūsų teismui.

Dingusioji grįžo. Ir vėl apsimeta, kad jai svarbūs egzsitenciniai klausimai.

Žinote tą jausmą, kai visas pasaulis, taip greitai sukęsis, pamačius vieno žmogaus akis, sustoja akimirkai, kuri, rodos, trunka amžinybę? O gal žinote jausmą, kai bendrauji su žmogumi, ir supranti, kad jis yra būtent tas, su kuriuo jūs turit būti?

Keista. Rodos ką tik prasidėjo metai. Rodos tik ką tik išlipome iš žiemos, o jau tiek laiko praėjo! Nespėju gręžiotis atgal. Tai, kas buvo svarbu vakar, šiandien tampa visiškai bereikšmiu dalyku. Tai, kas vakar atrodė visiškai neįmanoma, šiandien tampa visiškai pasiekiamu dalyku.

Sunku patikėti, kaip lengvai pildosi svajonės. O gal tik  hiperbolizuoju. Viskas, ko taip norėjau, viskas, apie ką būčiau net nedrįsusi pasvajoti, šiandien tampa realybe. Mažais žingsneliais judame, tačiau judame į priekį. Aš jaučiu kaip aš tobulėju. Geras jausmas. Kaip keista, kad kartais mažiausi, ir iš pirmo žvilgsnio, visiškai nereikšmingi sprendimai, keičia mūsų gyvenimus visiems laikams.

Neturiu konkrečios temos apie ką rašyti. Bet turiu daug minčių, daug pamąstymų.  Gal šiek tiek ore, bet ne danguje.

Visada spėliodavau, kokiame mes iš tiesų pasaulyje gyvename. Ar visada tiesa, kurią matome yra ta tikroji tiesa, ir ar melas, kurį girdime, visada tikrai yra melas? Ar neramumai pasaulyje yra iš anksto suplanuotas dalykas? Ar galime tikėti tuo, ką girdime? Visi žinome, kaip lengva manipuliuoti žmonėmis. Ar pasaulis nemanipuliuoja mumis? Jie pateikia mums tai, ką jie nori. Iš kur žinoti, kad būtent tai ir yra tiesa?

Visada man būdavo kalama į galvą, kad turiu gerai mokytis,  tam, kad įstočiau į universitetą. Baigusi jį, susirasčiau darbą, gyvenčiau gerai ir užsidirbčiau pensijai. Šiuo metu esu sumišusi. Jaunatviškas maksimalizmas susimaišęs su pareigos jausmu, su svajonėmis. Svajonėmis studijuoti tai, kas nepraktiška. Keliauti, savanoriauti. Atrasti gyvenimo prasmę, atrasti pasaulį. Negyventi dėžutėse, kuriose visi gyvena. Išlipti iš rėmų. Rodos, taip sunku, bet taip lengva?

Sakoma, būk savimi, būk laisvas, demokratija – jėga. Būk savimi iki tol, kol leidžia etikos normos. Kol leidžia visuomenė. Būk pilka mase, kelkis ryte į darbą, augink vaikus, ilsėkis. Ar tai tikrai yra viskas, ką galime pasiimti iš gyvenimo?

Juokingas dalykas yra baimė. Baimė mus valdo, nuo baimės esame priklausomi. Baimė pasireiškia įvairiais pavidalais. Nepasitikėjimu savimi, religijoje, draudimais. Pirmuoju atveju, nuo jos esu visiškai priklausoma. Mes visi esame priklausomi.  Tai yra tai, kodėl mes vis dar neviršijome savo galimybių ribų. Religijoje yra būtybė, į kurią tikime. Niekas iš niekur neatsiranda (Fizika – ne mokslų karalienė, bet vis kažkas), stebuklingos būtybės irgi. Žmonės lengviausiai kontroliuoti per baimę, per nežinomybės baimę. (ir tegul tikintys nepasmerkia manęs už šitą pastraipą)

Labiausiai bijau nugyventi gyvenimą, kuriame nebūsiu laiminga. Geriau mirti kovojant už laisvę, nei būti kaliniu savo paties gyvenime.

Kažkada suvoki, kad jeigu ta, ką išgyvenai, gali būti perpasakota žodžiais, vadinasi, tu nieko ir neišgyvenai

Išmėtytos mano mintys. Tokios, kaip ir aš dabar. Sutrikusi, pasimetusi. Ir nežinau ar laiminga. Tačiau judu link svajonių. Bandau jas išpildyti. Nors kartais sunku nepaklysti tarp svajonių, kurių noriu aš ir tikslų, kurių tikisi iš manęs kiti.

Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.

SAME.

Sveiki! Nauji mokslo metai, nauja pradžia. Tie patys pasižadėjimai geriau mokytis, susirasti naujų draugų, būti aktyvesniu nei praeitais metais – kai kurie juos išpildo, tačiau dažniausiai, jau po poros mėnesių jie paliekami užmarštyje. Šia tema, kuria kalbėsiu dabar... ji buvo „brandinta“ jau kuris laikas. Esu įsitikinusi, kad bus daug prieštaraujančių mano teiginiams (nors jų visada būna), bet vis dėlto – tokiai temai reikia užaugti. Užaugti ne amžiumi, bet mąstymu.

Šiais laikais visi, kas tik netingi, skundžiasi kaip Lietuvoje blogai gyventi. Blogai.

Valstybė nesiskaito su mumis, valstybei mes š*** vietoj, valstybėj vien vagys, teisme kyšininkai, nėra teisybės, nėra ko dirbti, kam dirbti, jei centus gaunam, kaip čia viskas brangu, geriau prie ruso buvo, tu Lietuvoje esi niekas, niekam tu nerūpi... bla bla bla. Nesąmonės.

Gerumo valstybėje yra tiek, kiek gerų žmonių. Teisingumo yra tiek, kiek teisingų žmonių. Jei norite teisingumo, pirmiausia nerėkite, kaip viskas blogai ir nesiskųskite, kodėl su jumis taip nesielgiama – patys pradėkite elgtis teisingai su visais. Parodykite pavyzdį. Taip primityvu, bet taip veiksminga. Eidami pas daktarą ar, bet kur kitur, kur žmogus įstatymiškai gauna algą – neduokite kyšių, nes jis  jau ir taip gauna atlygį už savo darbą, ir nereikės skųstis, kaip sunku Lietuvoje gyventi.

Visi reiklalauja teisingumo sau, tačiau patys jo nenori duoti kitiems. Norite geros valstybės – būkite patys geri jai patys. Kodėl valstybė turėtų kažką dėl jūsų daryti, jei jūs nedarote nieko?

Sakote, kaip kitos šalys gyvena gerai. Koks aukštas pragyvenimo lygis Vokietijoje, Nyderlanduose, Anglijoje... tačiau pagalvokit, kiek metų gyvuoja tos šalys... Keli šimtai prieš 25 metus. Negi nebūtų geriau manyti, kiek mes daug pasiekėme per 25 metus? Paklauskite savo tėvų, ar daug Lietuva pasikeitė nuo sovietinių laikų. Paklauskite, kada buvo geriau gyventi.

Jūs galite skųstis kaip Lietuvoje sunku gyventi. Kaip čia viskas brangu. Kad nėra darbo. Bet jei jūs iš tikro manote, kad valstybė jums gerą gyvenimą ant lėkštutės turi patiekti, aš jumis labai užjaučiu. Taip nebūna. Taip niekur nebūna. Viską turi gauti pats, viską turi išsikovoti pats. Sakote,  prestižas užsienyje plauti indus ir vergauti kažkam?  O , taip, juk svarbiausias – naujausias iPhone kišenėje! Viskas ko reikia, tai nustoti zysti, kaip viskas blogai. Jei blogai, vadinasi patys esate dėl to kalti. Darykit, veikit, galvokit, mokykitės – tiek galimybių, bet dėl savo tingumo ir apatiškumo nekaltinkite Lietuvos.  Važiuokit geriau į užsienį – juk ten jums būtų geriau. O ir Lietuvai nereikia tokių žmonių, kurie, atrodo, tik ir džiaugiasi jei kas nors nepasiseka lietuviams ar Lietuvos Vyriausybei.

Dabar visi skundžiasi, kaip blogai, kad euras įvedamas. Kad prarasime savo valstybingumą – juk ne dėl to mūsų tėvai prie bokšto stovėjo. Kad litas – tai mūsų tautos istorija, tiek daug kovotas ir tiek daug patyręs. Kad tai mūsų valstybingumo, tautos simbolis. Taip. Šiaip, niekada tas neužkliūdavo. Niekada nesididžiuodavote, kad turite litus piniginėje ir dėl to jūs esate „labiau lietuvis“, o  dabar, mat, parūpo visiems ir prisiminėt Lito svarbą, reikšmę .

Prie euro bus kitaip. „Kamoooon“, niekada pernelyg nerūpėjo, kas tose kišenėse per valiuta – kodėl toks susirūpinimas ir sureikšminimas dabar. Per prezidento ir seimo rinkimus beveik pusė žmonių nė nesiteikia ateiti, kita pusė – specialiai sugadina savo balsavimo lapelius, o dar kita – parduoda savo balsą už kelis litus. Ir viskas susiveda į visumą. Žingsnelis po žingsnelio – visgi jūs nusprendžiate. Nes jūs leidžiate tam. Kad kadencija iš kadencijos išrenkami buvę komunistai. Gal ir prie rublio būtų geriau grįžti. Žinot, na, juk tada BUVO GERIAU.

Aštuntoje klasėje manęs paklausė, ar ginčiau Lietuvą, jei dabar, kaip  1991 metais reikėtų  eiti prie televizijos bokšto. Tada atsakiau ne. Sakiau, ką man Lietuva padarė tokio, kad dėl jos aš kaučiausi ir aukočiau  savo laiką.

Dabar aš atsakyčiau kitaip. Dabar, aš sakau, kad ne tik prie televizijos bokšto stovėčiau. Aš eičiau su partizanais kartu į miškus, kad tik visada galėčiau laisvai, nieko nevaržoma sakyti – aš didžiuojuosi, kad esu Lietuvė. Aš esu Lietuvė. Čia mano namai, mano gimtinė, mano tėvynė. Čia mano šeima, vaikystė, prisiminimai, gyvenimas.  Ir man čia gerai. Gerai, nes tą gėrį susikūriau pati. Man niekas jo nepadavė, niekas neišbūrė ir niekas dėl manęs nieko nepadarė.  Viskas grįžta bumerangu, žinot... tai  elkitės  ir darykit viską taip, kaip manot, kad jūs esate verti.  Pradėkite manyti,  kaip jums pasisekė, kad gimėte čia, o ne Afrikoje prie badaujančių vaikų. Kad jūs turite galimybę mokytis, kad pas mūsų vyrauja lygios moterų ir vyrų teisės... negi to neužtenka... ?  

„Trečiadienį, pasiimant paltus iš mokyklos rūbinės, kažkodėl, rūbininkės nebuvo – vietoj jos – ją pavadavo gražuolis dvyliktokas, kuris man paduodant paltą, taip saldžiai ir mielai nusišypsojo.  Aš taip atsakiau jam. Smulkmena, bet rytas prasidėjo gera nuotaika. Sumąsčiau nueiti iki bibliotekos – bibliotekininkės pasirodė labai mielos, malonios, paslaugios, visada šypsojosi ir kantriai bendravo su manimi – man neliko nieko kito, kaip tik taip pat nuoširdžiai su jomis pasišnekučiuoti. Išėjus iš bibliotekos, su nuoširdžia šypsena, sustojau laukti prie perėjos. Vairuotojas sustojo, pamojo man eiti ir nusišypsojo. Aš jam atsakiau tuo pačiu.“

Šitos temos proga, manau, labai būtų tikslinga pasidalinti mano draugų suburta Baltijos kelio iniciatyva, kuri tik įrodo, kad jei nori, neturint nieko, gali išspausti maximumą. O jūs... jūs turit viską, tik pirmiausia, pradėkime nuo savęs.

Greičiau pasilaidosiu. Dėl rožių numirsiu.

Rugpjūtis. Lygiai metai nuo pirmojo SAME įrašo. Noriu padėkoti žmonėms, kurie mane palaikė visą tą laiką ir skatino Blogo neapleisti ir į jį rašyti. Šilčiausi linkėjimai jums visiems, bet su padėkomis nenoriu daug išsiplėsti. Šie įrašai ne tam. Ryškios temos irgi nelabai žinau.  Neprižadu, kad jums patiks šis įrašas, bet galiu prižadėti, kad kiekvienas perskaitęs jį iki galo ras bent truputėlį sau artimų žodžių. Žodžių, kurie jį privers prisiminti. Šis įrašas buvo rašomas turbūt ilgiausiai iš visų, todėl tai, kas buvo parašyta vakar, nebūtinai yra dabar. O tai, kas yra dabar, nebūtinai bus ateityje.

Jaučiuosi tuščia. Lyg nejausčiau nieko. Lyg būčiau tik kvėpuojanti būtybė,  kuri sugeba tik egzistuoti. Nejaučiu nieko. Skausmo, kurį pagal viską aš turėčiau jausti... Laimės, meilės, ar nusivylimo... bet ne. Nejaučiu net ir to paties nuovargio. Kai balsas dreba, nes nori kažką pasakyti, bet nežinai ką ir kam. Nes niekam nerūpi. Žinot, dabar suprantu tą pasakymą : Skauda, rodos, širdis tuoj suplyš... bet toks gyvenimas. Kartais kylam, kartais leidžiamės.

Draugai man sako, kodėl tiek pergyvenu dėl žmogaus, kuriam aš nereiškiu nieko. Argi ne aš pastoviai sakydavau, kad reikia į viską žvelgti pozityviai, kad visur stengtis įžvelgti gerąją pusę... kad jei žmonės išeina, tai vadinasi, jie jau padarė tavo gyvenime viską, ką turėjo – metas ateiti kitiems. O taip... prišiko, prikiaulino ir paliko. Kodėl aš nebegaliu žiūrėti romantinių filmų, nes juose matau save ir jį... bet juk tai taip bereikšmiška.  Verkti. Leisti ašaroms nuplauti tavo tobulą, špakliaus nupieštą veidą, dėl žmogaus, kur, regis, mažiausiai turėtumei stengtis.

Keista, kai stipriausi palūžta. Kai žmonės, kurie dalina geriausius patarimus kitiems, kai reikia, nežino kaip patiems susitvarkyti su savimi. Keista, kai nesugebi nieko papasakoti tiems žmonėms, iš kurių labiausiai pagalbos ir tikėjaisi. Keista, nes tiesiog nenori jiems pasakoti. Galų gale juk vis tiek liksi vienas.

Kai sutinki žmogų, kuris atspindi tavo trūkstamą sielos pusę, beprotiškai sunku jį paleisti. Atrodo, padarytumei bet ką, kad tik galėtumei jį šiuo metu apkabinti... Eh, vėl ašaros.

Kaip dažnai neįvertiname tai, ko turime... kas šalia ,ką mylime ir kas mus myli... kaip dažnai įskaudiname brangiausius žmones, taip net su svetimais nepasielgtumėme.  Ištriname telefonų numerius, kontaktus iš gyvenimo, tačiau žinome, kad vis tiek juos mokame atmintinai.  Sakome, kad pagalvosime, nors atsakymą  jau žinome... ieškome naujo, nors žinom, kad be seno  vis tiek negalėsim gyventi. Ta kvaila savybė: kai kas nors sugenda, iš kart ieškoti naujo pakaitalo, vietoj to, kad bandžius sutaisyti seną. Laukiame... net tada kai patys paprašome išeiti, giliai širdyje vis tiek tikimės sugrįžtant. Tikimės, kad mūsų žodžių bus nepaklausyta.  Keistai elgiamės, kartais net ir žiauriai. Gyventi ir būti kažkam reikalingu – didelė atsakomybė. Žinoti, kad kažkieno širdis plaka dėl tavęs... meilė tiek daug reiškia. Reiškia, kad viskas įgauna prasmę ir už kiekvieną pasakytą žodį teks atsakyti. Jei ne kitiems, tada sau.

Visur matau klaidas. Klaidas, kurių neturėjo būti.  Galvoju, ką būčiau dariusi kitaip, jei tokia galimybė man būtų suteikta. Dažniausiai atsakydavau – nieko. Bet dabar... o dabar aš atiduočiau viską, kad tik galėčiau išrėkti, kaip man visko trūksta.

Nors... kam rūpi? KAM RŪPI? Ir atrodo, juk viską galėčiau pakeisti. Galėčiau pasakyti, koks jis man brangus ir kaip aš jo nenoriu paleisti. Ir kaip aš jo ilgiuosi, ir kad nenoriu apsimesti, jog jis man „tik draugas“, nes jis niekad tik tokiu nebebus... Aš galėčiau. Ir tada kyla klausimas – o kam? Kam tai rūpi? Niekam, išskyrus man pačiai... todėl ir tyliu.

Lipu laiptais. Tas pats senų sovietinių laiptų girgždesys. Neseniai išplauta laiptinė, užuodžiu grindų ploviklio aromatą... Kažko trūksta. Kažkas viduje ne taip.  Nenoriu nieko, išskyrus jo. Dar dabar girdžiu savo galvoje, ir lyg vakar matau kaip jis niūniuoja savo mėgstamiausios dainos žodžius. Žodžius, kurių aš taip nemėgdavau, ir kurie man su laiku pasidarė tokie brangūs

Bet aš noriu tiek nedaug. Aš noriu vėl atsukti laiką. Aš noriu prisigausti prie išsiilgto žmogaus. Noriu, kad jis pasakytų, kad jam sunku be manęs taip pat, kaip man be jo...

O kartais taip trūksta tiesiog paprastos žinutės. Paprasto, nuoširdaus pasiteiravimo: kaip sekasi, kas naujo...

Bet tos vaikiškos drambliuko svajonės. Vienos ateina, kitos išeina. Galbūt, kai kurios, užsilieka ilgam, tačiau svajonės... svajonės skaudina.  Prisiminimai išeina, o sudužusios svajonės, viltys, jos eina su lyg gyvenimu, kojos į kojon.  O mes, apsimetame, kad nieko nebuvo, užsidedame kaukę ir toliau žingsniuojame. Žingsniuojame tol, kol galų gale nepalūžtame. Tada kaukės nukrinta. Pradedame suvokti tikrąją esmę daiktų, su kuriais visą laiką žaidėme. Pradedame gailėtis tada, kai jau būna per vėlu. Bet kartais... kartais reikia tik pabandyti. Pabandyti ne atsukti laiką, o pabandyti iš naujo. Ne ieškoti pakaitalo, o susitvarkyti seną.

Ką aš noriu pasakyti? Visada gyvenime yra du pasirinkimai. Net jei atrodo, kad jų nėra, bet jie visada bus. Visada gyvenime mes galime rinktis. O ar bandysi judėti į priekį ieškant naujų detalių savo gyvenimui, ar su senomis bandysi statyti tvirtą ateitį – šitai priklausys nuo tavęs.  Viena aišku – lengva nebus. Niekada nebūna. Tačiau geriausi pasirinkimai brangiausiai kainuoja. Nuo prisiminimu nereikia bėgti – su jais reikia susigyventi, nes nuo šiol jie tavo ateinančio gyvenimo dalis...

Manau, jūs visi žinote, kaip kartais sunku perlipti per save, per savo principus ir kažką padaryti kitaip. Nebūdingo tau.  Ir tada apima dviprasmiški jausmai – tu kažką padarei kitaip, tai yra sveikintina – bet ar tai vertėjo padaryti...? Mano atveju, kai principai liečia man be galo brangų žmogų, aš linkusi rasti kompromisą. Padaryti viską, kad galėčiau sakyti „Aš tai padariau. Aš bent pabandžiau būti laiminga“. Gyvenimas nusodina tave, išmoksti, kad norint būti laimingu, begalinius principus teks pažaboti, kad norint kažko pasiekti, reikia kažką paaukoti. 

Juk niekada nesužinosi „kas būtų jeigu būtų“ jei nepabandysi.

-Izabelė.

Pienas ir cukrus arbatoje.

Dievinu juodos duonos kvapą. Rytinės kavos su cinamonu aromatą. Dalyvauti konkursuose naivu, tačiau bent turi galimybę, kad ir pačią mažiausią, laimėti juose. Priešingai, nei nedalyvaudamas iš viso. Tikėk savo svajonėmis. Ar girdėjote žmogų, kuris kažko pasiekė netikėdamas savo jėgomis? Galima susitaikyti su nesekmę, bet baisiausia būtų nepabandyti.

https://www.youtube.com/watch?v=5eNieKeLBLE (jei kam geriau skaitosi su muzika, šita labai sulips )

Pastebėjau, kad visada, kai noriu ką nors įrodyti, pagrįsti savo nuomonę pridedu frazę: bet juk viskas priklauso nuo požiūrio. Labai slidus dalykas. Galime pradėti nuo paprasčiausių, banalių dalykų – kas jus atvedė čia, kad dabar skaitote šį, kažkokios pažįstamos (o gal ne?) paauglės, įrašą, mintis, kurios galbūt visiškai kertasi su mano pateikiamomis? Požiūris. Galbūt, jūs tikėjotės įsitikinti, kad „ir vėl šita nesąmones rašo“ o gal priešingai – „nors, asmeniškai, ji man nepatinka, tačiau kartais įdomu paskaitinėti“... bet visgi, tai lėmė požiūris į mane, į blogą, galų gale į patį įrašo pavadinimą.

Žinoma, kai esate alkanas, piktas, kai nesiseka gyvenime, turbūt mažiausiai ko norėsis, tai keisti savo požiūrį ir manyti, kad alkanam būti yra gerai (ypač jei esate sportininkas, kuriam rūpi masė). Ir tai bus klaida, nes Požiūris, iš esmės, yra viskas. Požiūris yra ta dalelė, nuo kurios priklauso, kaip jūs suprantate pasaulį ir ar pasaulis supranta jus. 

Mes visi turime pasirinkimą. Mes visi galime rinktis tarp nuolatinio savęs žeminimo, įtikinėjimo, kad niekas man negali pasisekti ir tarp nuolatinės motyvacijos sau. Tai galia, nežemiško stiprumo galia, kurią turime visi. Bet tavo „raktas“ į sėkmę būtų suprasti, kad nesvarbu kas nutinka, svarbiau tai, kaip tu tai priimi.

Mūsų mintis galima sulyginti su kompiuteriu, ką manau, jau visi girdėjote. Jas galima užprogramuoti. O ar užprogramavus jos veiks tavo naudai, tai priklauso tik nuo tavęs.  Blogiausia tai, kad gyvenime daugiau girdime tik neigiamos informacijos, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar mes leisime jai paveikti mūsų mintis. 

Vėlgi, tai yra požiūris.

Su požiūriu  į reikiamus dalykus tu gali arba save nužudyti arba prikelti iš mirusių. Taip nusižudė žmonės. Tačiau taip buvo įkurtos ir stambiausios pasaulyje įmonės.

400 kartų. Tiek bandė Richard Branson įkurti įmonę, kuri būtų sėkminga. Ir jis įkūrė. Po kelių bandymų pasiduodame mes? Spėju, vidurkis būtų 3-4.

Požiūris yra galingas dalykas. Pergalvokite bet kokią kasdienę situaciją dviem kampais. Dviem požiūriais. Turiu vieną pažįstamą, kuis dabar baigęs universitetą, baigė teisę. Banalu? Banalu. Ir yra įsitikinęs, kad jis kiečiausias teisininkas Lietuvoje. Požiūris geras? Nuostabus. Kabliukas – jis įsitikinęs, kad net neturint patirties, vien su diplomu, jis vertas mažiausiai 3k mėnesinio atlyginimo ir dar premijų, ir už mažiau net neis dirbti. Čia požiūris? Požiūris. Kvailas? Be abejo.

Gali tiesiog eiti dirbti pas gerą teisininką valytojų, nors atrodo, kadangi turi diplomą, turėtumei sėdėti su juo viename ofise. Ir tai turėtume traktuoti kaip GALIMYBę kilti karjeros laiptais, galimybe būti paaukštintam ir galimybe vėliau pasakyti, kad viską pasiekiau aš, o ne pažeminimu.

Pasaulyje, kas 854 žmogus yra milijonierius. Ka daro kiti, likę 853 žmonės? Klauso, ką pasakys kiti. Dideli skaičiai? Nemanau. Tu galėtumei tapti milijonieriumi. Aš tavimi tikiu. Tačiau greičiausiai, tu pamanysi, kad aš tiesiog nusišneku, kad tai nerealu, ir aš galiu duoti 100% kad tu būsi teisus. Ką noriu pasakyti? VISKAS PRIKLAUSO NUO POŽIŪRIO.

Tada, kai nekenčiau savęs už tai, kokia aš esu, rodės, visas pasaulis prieš mane nusisuko ir lyg norėjo pasakyti – nekęsk savęs dar labiau. Aš sugebėjau pamilti save, ir tada... tada viskas pasikeitė. Kardinaliai viskas.

Daug šypsenų ir plazdenantys drugeliai pilve. Gera nuotaika, pasimatymai, naujas miestas, nauji žmonės, jūra, saulė, maudynės su drabužiais, saulėlydis kiekvieną vakarą prie jūros.

Ir viskas priklauso nuo požiūrio. O Ar leisi jam tave pakelti iš pelenų, spręsti tau.

Dabar gyvenu viena mintimi – „If nobody hates you, you`re doing something wrong“.

Lengviau šypsotis.

Verkšlenančios bobos

I don`t wanna say goodbye, someone say me why, I Just wanna see the stars with you

Ehh... Taip ir gyvenam. Nuo vienų egzaminų prie kitų, nuo muzikos prie miego, nuo ryto iki vakaro, nuo draugo iki vaikino... nuo pradžios iki pabaigos.  Žinau, kad ilgokai nerašiau čia, bet visą gegužę ir dabar esu labai užsiėmusi... ir temos nerasdavau, kuria noriu pakalbėti. Bet... nesenai facebook`e užmačiau vieną postą, kaip vaikinas ir vėl skundžiasi kokios panelės blogos, nebe mergaitiškos, kad jos nieko nesugeba ir panašiai... ir, tikrai nežinau kodėl, bet, pasirodė, kad užmuščiau tą vaikiną, jei būčiau buvus tuo metu šalia jo...

Rašydama šį straipsnį, aš suprantu... abi pusės yra siaubingai nusivylusios viena kita. Panelės yra priverstos pamiršti tą romantiką ir tiesiog gyventi realų gyvenimą, dažnai užimti vaikino vietą, o vaikinai tampa nebe vaikinais, o tik verkšlenančioms "kaip viskas blogai" bobomis.

Ir ne vien jis. Jis tiesiog man priminė šią problemą. Jau kuris laikas socialinėse erdvėse tas pats... Aš žinau, kad šitai rašydama, vis tiek nieko nepakeisiu, gal nebent iššauksiu dar vieną pasipiktinimo bangą ar neapykantos kupinos laiškus privačiose žinutėse man. Bet tai nesvarbu...

Yra, žinoma, ir daugiau pranešimų, skirtingais žodžiais, ir panašiai, bet esmė ta pati, o šitas susilaukė ypatingo palaikymo vaikinų tarpe, todėl nusprendžiau pasiremti juo.

Daug kas sako, kad panelės šiais laikas elgiasi kaip princesės – pasikėlusios, nebendrauja su bet kuo, laukia princo ant balto žirgo... Jūs sakote, kad panelės turėtų pirmos parašyti vaikinams, pirmos pakviesti į pasimatymą, jeigu jos to nori... tai pala pala, tuoj laikai ateis, kai mes ir gėles jiems turėsim nešt ir dėkoti, kad jie pasisveikino ar atkreipė dėmesį į mus? Jūs tai norite pasakyti?  Sakote, nusibodo visi tie principai, taip? Tai apsispręskite tada,  ko jums reikia! Su principais – blogai, nes sunku nusikabinti ar su ja bendrauti, be principu – neįdomu, kadangi vėl blogai, jei su ja gali būti bet kas. Sakote, vaikinus lengva suprasti... NĖ VELNIO. 

Jūs vaikinai... irgi žmonės? Matai kaip čia gaunasi... Jūs jau galite būti drovūs, galite tingėti parašyti mums, o mes, ne? Panelės nebėra drovios? Nebeturi kompleksų?  Kažin kas tuos kompleksus ir įvarė, su savo pastoviais juokeliais, užuominomis ir užmetimais... kartais ne tie patys princai?

O kaip suprasti tai, kad kai sakot, kad esam vienintelės, tokias pačias žinutes gauna kelios panelės ? Kaip suprasti, kada jums atsibodom, jei jūs vis tiek mums rašote? Kaip suprasti, ar jums tų principų reikia ar ne, jei jums ir taip, ir taip negerai?

Sakote, visos panos šiais laikais barakūdos, siekiančios vien tik naudos sau, žiūrinčios tik į materialiąją pusę, geriančios, rūkančios, nesportuojančios...

Eh, vaikinai, kad viskas būtų taip lengva... Jūs neišbandėte visų panelių, todėl nesakykite, kad visos mes tokios. Žinoma, sutinku, tikrai pažįstu ir pati keletą tokių, kur regis „Neduok dieve papulsit tokiai“, bet kodėl dėl vienos panos esame nurašomos visos? Nesenai skaičiau straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad žmonės savo mylimą pusę labiausiai renkasi pagal panašius akcentus – socialinį statusą, bendrus pomėgius, išsilavinimą, vertybes... Todėl kyla klausimas, jei jūs susitinkate vien su barakūdomis, ar esate tikri, kad jūs bendraujate ne su savęs vertomis panelėmis?

O kur, vaikinai, elementarus mandagumas iš jūsų pusės? Jūs tiek kritikuojate paneles, kad , regis, jūs – tobulumo įsikūnijimai. Nuvilsiu... ko dažnai pasigendu vyruose, tai normalaus ir realaus įsivertinimo. Dažnai įsivaizduojate Kazanovomis, lyg nė viena mergina negalėtų jums atsispirti, o iš tiesų esate tik pradedantieji moliai, kuriems iki Kazanovų lygmens, kaip dviračiui iki limuzino, įsivaizduojate, kad mes, panelės, turėtume būti dėkingos, kad jūs esate su mumis, tačiau užmirštate, kad tai būtent mes turėtume rinktis, ar būti su jumis, ar ne.  Įsivaizduojate, kad mums VISOMS rūpi tik socialinis statusas ar materialiniai dalykai, dėl to, jei jūs turite BMW x5 tai po pasimatymo jūs turėsite ir mus lovoje... Eh, rožinės svajonės.

 Keičiasi laikai, keičiasi prioritetai, tačiau svarbu atsiminti... Vaikinai visgi turi būti vaikinais, o merginos – merginomis. Kiekviena princesė yra pasirengusi viską paaukoti dėl riterio, jei tik jis mylės ją, gerbs ir leis būti savimi.

 Bet principus galima palaužti, tą irgi žinau, svarbu mokėti elgtis, parodyti jam, koks jis man svarbus, kaip aš jį vertinu, dar keletą puokščių gėlių ir viskas...

Kalės irgi verkia

Dvi situacijos : pirmoji – draugė sutinka naują draugę

Antroji – vaikinas sutinka merginą.

Pirmojoje situacijoje atrodo viskas gerai. Jos įgauna viena kitos pasitikėjimą, vakarai prie arbatų dažnėjai, pašnekesiai iki išnaktų, vakarėliai drauge, naktinės iškylos, draugiški ir ne tik bučinukai, ašaros ir nelaimingos meilės prisipažinimai, kalbos apie simpatijas, apie kitus,  draugystės iki gyvenimo galo prisiekinėjimai, pažadai būti kartu amžinai...

Antra situacija, sakytumėme, panaši. Tik šiek tiek daugiau romantikos ir pošlumo. Jie susitinka, pirmieji pasimatymai – kiekvienas stengiasi save perteikti iš geriausios pusės. Merginų pilvuose skraido drugeliai, (nors dažnai atrodo, kad jie ne tik skraido, bet ir stengiasi tave nužudyti)... Mergina sutinka draugauti. Pašnekesiai iki išnaktų, mieli hugai, glamonės, žaidimai...

Taip. Iš esmės, viskas skamba gražiai. Bet viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir savo pabaigos.

Pasitikime tuo žmogumi taip, kad kartais būna baugu suprasti, kad kada nors jo gali nebebūti. Kad tu gali jį prarasti. Juk iš tiesų – išsiskyrę, susipykę, mes verkiame ne dėl paties jausmo, ne dėl paties veiksmo, bet dėl jo poveiksmio. Nes suvokiame, kad nebebus taip, kai buvo tada, kai tau buvo gera..

Romantikus teks nuliūdinti, realistai neišgirs nieko naujo, poxuistams ir taip vis tiek juk poxui viskas – NIEKO NĖRA AMŽINO. NIEKO. NIEKO. Ypač jausmuose

Meilė, kažkada atrodžiusi truksianti amžinai, dabar netrunka nieko...

Draugės, kažkada tiek puoselėjusios draugystę, tampa tiesiog praeivėmis.

Teigiami jausmai virsta nepykanta.

Nieko nėra amžino.

Žmonės miršta, pastatai griūva, nuotraukos sudega, kūnai suyra...

Dabar, kai kuriems žmonėms, draugams, vaikinams,  bendraminčiams aš norėčiau pasakyti – aš tavimi pasitikėsiu amžinai, aš niekada tavęs neišduosiu, aš visada tave mylėsiu, mes visada būsim draugais, tu man visada patiksi ... Bet ko verti žodžiai, jei jie neturi vertės ateityje? Meilė, draugystė, šeima – tai ne tie faktoriai, kuriais būtų verta žaisti... Kodėl dauguma to nesupranta?

Šiuos faktorius drįsčiau palyginti su narkotikais – taip lengva priprasti ir metų metais mums prireikia laiko, kad išsivaduoti nuo priklausomybės jiems.

Mane vis tiek visi smerks iki gyvenimo galo, tai kodėl man nedaryti to, ką aš noriu daryti? – šį klausimą užduokite sau kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kai tik suabejojate savimi.

Kai kuriems kalė, kai kuriems žaisliukas, kai kuriems atsitiktinė praeivė  jų gyvenime – nieko nereikia sureikšminti. Visada kartojau ir kartosiu – Jei tu visiems patinki, vadinasi kažką darai blogai. Daug žmonių nori matyti jus žlungančius – įrodykite jiems, kad tai neįvyks.

Ką noriu tuo pasakyti? Nebijokite daryti tai, ką  būtent tada norite daryti, kadangi nieko nėra amžino. Apkalbos praeina, o prisiminimai išlieka. 

Ir nesakykite, kad klystu. Perbėkite akimis savo gyvenimą - kiek kartų jums teko nusivilti žodžiu "amžinai"...?

Kol kas Jūsų,
Izabelė