SAME.
Sveiki! Nauji mokslo metai, nauja pradžia. Tie
patys pasižadėjimai geriau mokytis, susirasti naujų draugų, būti aktyvesniu nei
praeitais metais – kai kurie juos išpildo, tačiau dažniausiai, jau po poros
mėnesių jie paliekami užmarštyje. Šia tema, kuria kalbėsiu dabar... ji buvo
„brandinta“ jau kuris laikas. Esu įsitikinusi, kad bus daug prieštaraujančių
mano teiginiams (nors jų visada būna), bet vis dėlto – tokiai temai reikia
užaugti. Užaugti ne amžiumi, bet mąstymu.
Šiais laikais visi, kas tik netingi,
skundžiasi kaip Lietuvoje blogai gyventi. Blogai.
Valstybė nesiskaito su mumis, valstybei mes
š*** vietoj, valstybėj vien vagys, teisme kyšininkai, nėra teisybės, nėra ko
dirbti, kam dirbti, jei centus gaunam, kaip čia viskas brangu, geriau prie ruso
buvo, tu Lietuvoje esi niekas, niekam tu nerūpi... bla bla bla. Nesąmonės.
Gerumo valstybėje yra tiek, kiek gerų žmonių.
Teisingumo yra tiek, kiek teisingų žmonių. Jei norite teisingumo, pirmiausia
nerėkite, kaip viskas blogai ir nesiskųskite, kodėl su jumis taip nesielgiama –
patys pradėkite elgtis teisingai su visais. Parodykite pavyzdį. Taip primityvu,
bet taip veiksminga. Eidami pas daktarą ar, bet kur kitur, kur žmogus
įstatymiškai gauna algą – neduokite kyšių, nes jis jau ir taip gauna atlygį už savo darbą, ir
nereikės skųstis, kaip sunku Lietuvoje gyventi.
Visi reiklalauja teisingumo sau, tačiau patys
jo nenori duoti kitiems. Norite geros valstybės – būkite patys geri jai patys.
Kodėl valstybė turėtų kažką dėl jūsų daryti, jei jūs nedarote nieko?
Sakote, kaip kitos šalys gyvena gerai. Koks
aukštas pragyvenimo lygis Vokietijoje, Nyderlanduose, Anglijoje... tačiau
pagalvokit, kiek metų gyvuoja tos šalys... Keli šimtai prieš 25 metus. Negi
nebūtų geriau manyti, kiek mes daug pasiekėme per 25 metus? Paklauskite savo
tėvų, ar daug Lietuva pasikeitė nuo sovietinių laikų. Paklauskite, kada buvo
geriau gyventi.
Jūs galite skųstis kaip Lietuvoje sunku
gyventi. Kaip čia viskas brangu. Kad nėra darbo. Bet jei jūs iš tikro manote,
kad valstybė jums gerą gyvenimą ant lėkštutės turi patiekti, aš jumis labai
užjaučiu. Taip nebūna. Taip niekur nebūna. Viską turi gauti pats, viską turi
išsikovoti pats. Sakote, prestižas
užsienyje plauti indus ir vergauti kažkam? O , taip, juk svarbiausias – naujausias iPhone
kišenėje! Viskas ko reikia, tai nustoti zysti, kaip viskas blogai. Jei blogai,
vadinasi patys esate dėl to kalti. Darykit, veikit, galvokit, mokykitės – tiek
galimybių, bet dėl savo tingumo ir apatiškumo nekaltinkite Lietuvos. Važiuokit geriau į užsienį – juk ten jums
būtų geriau. O ir Lietuvai nereikia tokių žmonių, kurie, atrodo, tik ir
džiaugiasi jei kas nors nepasiseka lietuviams ar Lietuvos Vyriausybei.
Dabar visi skundžiasi, kaip blogai, kad euras
įvedamas. Kad prarasime savo valstybingumą – juk ne dėl to mūsų tėvai prie
bokšto stovėjo. Kad litas – tai mūsų tautos istorija, tiek daug kovotas ir tiek
daug patyręs. Kad tai mūsų valstybingumo, tautos simbolis. Taip. Šiaip, niekada
tas neužkliūdavo. Niekada nesididžiuodavote, kad turite litus piniginėje ir dėl
to jūs esate „labiau lietuvis“, o dabar, mat, parūpo visiems ir prisiminėt Lito
svarbą, reikšmę .
Prie euro bus kitaip. „Kamoooon“, niekada
pernelyg nerūpėjo, kas tose kišenėse per valiuta – kodėl toks susirūpinimas ir
sureikšminimas dabar. Per prezidento ir seimo rinkimus beveik pusė žmonių nė
nesiteikia ateiti, kita pusė – specialiai sugadina savo balsavimo lapelius, o
dar kita – parduoda savo balsą už kelis litus. Ir viskas susiveda į visumą.
Žingsnelis po žingsnelio – visgi jūs nusprendžiate. Nes jūs leidžiate tam. Kad
kadencija iš kadencijos išrenkami buvę komunistai. Gal ir prie rublio būtų
geriau grįžti. Žinot, na, juk tada BUVO GERIAU.
Aštuntoje klasėje manęs paklausė, ar ginčiau
Lietuvą, jei dabar, kaip 1991 metais
reikėtų eiti prie televizijos bokšto.
Tada atsakiau ne. Sakiau, ką man Lietuva padarė tokio, kad dėl jos aš kaučiausi
ir aukočiau savo laiką.
Dabar aš atsakyčiau kitaip. Dabar, aš sakau,
kad ne tik prie televizijos bokšto stovėčiau. Aš eičiau su partizanais kartu į
miškus, kad tik visada galėčiau laisvai, nieko nevaržoma sakyti – aš
didžiuojuosi, kad esu Lietuvė. Aš esu Lietuvė. Čia mano namai, mano gimtinė,
mano tėvynė. Čia mano šeima, vaikystė, prisiminimai, gyvenimas. Ir man čia gerai. Gerai, nes tą gėrį
susikūriau pati. Man niekas jo nepadavė, niekas neišbūrė ir niekas dėl manęs
nieko nepadarė. Viskas grįžta bumerangu,
žinot... tai elkitės ir darykit viską taip, kaip manot, kad jūs
esate verti. Pradėkite manyti, kaip jums pasisekė, kad gimėte čia, o ne
Afrikoje prie badaujančių vaikų. Kad jūs turite galimybę mokytis, kad pas mūsų
vyrauja lygios moterų ir vyrų teisės... negi to neužtenka... ?
„Trečiadienį, pasiimant paltus iš mokyklos
rūbinės, kažkodėl, rūbininkės nebuvo – vietoj jos – ją pavadavo gražuolis
dvyliktokas, kuris man paduodant paltą, taip saldžiai ir mielai nusišypsojo. Aš taip atsakiau jam. Smulkmena, bet rytas
prasidėjo gera nuotaika. Sumąsčiau nueiti iki bibliotekos – bibliotekininkės pasirodė
labai mielos, malonios, paslaugios, visada šypsojosi ir kantriai bendravo su
manimi – man neliko nieko kito, kaip tik taip pat nuoširdžiai su jomis
pasišnekučiuoti. Išėjus iš bibliotekos, su nuoširdžia šypsena, sustojau laukti
prie perėjos. Vairuotojas sustojo, pamojo man eiti ir nusišypsojo. Aš jam
atsakiau tuo pačiu.“
Šitos temos proga, manau, labai būtų tikslinga pasidalinti mano draugų suburta Baltijos kelio iniciatyva, kuri tik įrodo, kad jei nori, neturint nieko, gali išspausti maximumą. O jūs... jūs turit viską, tik pirmiausia, pradėkime nuo savęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą