Kalės irgi verkia

Dvi situacijos : pirmoji – draugė sutinka naują draugę

Antroji – vaikinas sutinka merginą.

Pirmojoje situacijoje atrodo viskas gerai. Jos įgauna viena kitos pasitikėjimą, vakarai prie arbatų dažnėjai, pašnekesiai iki išnaktų, vakarėliai drauge, naktinės iškylos, draugiški ir ne tik bučinukai, ašaros ir nelaimingos meilės prisipažinimai, kalbos apie simpatijas, apie kitus,  draugystės iki gyvenimo galo prisiekinėjimai, pažadai būti kartu amžinai...

Antra situacija, sakytumėme, panaši. Tik šiek tiek daugiau romantikos ir pošlumo. Jie susitinka, pirmieji pasimatymai – kiekvienas stengiasi save perteikti iš geriausios pusės. Merginų pilvuose skraido drugeliai, (nors dažnai atrodo, kad jie ne tik skraido, bet ir stengiasi tave nužudyti)... Mergina sutinka draugauti. Pašnekesiai iki išnaktų, mieli hugai, glamonės, žaidimai...

Taip. Iš esmės, viskas skamba gražiai. Bet viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir savo pabaigos.

Pasitikime tuo žmogumi taip, kad kartais būna baugu suprasti, kad kada nors jo gali nebebūti. Kad tu gali jį prarasti. Juk iš tiesų – išsiskyrę, susipykę, mes verkiame ne dėl paties jausmo, ne dėl paties veiksmo, bet dėl jo poveiksmio. Nes suvokiame, kad nebebus taip, kai buvo tada, kai tau buvo gera..

Romantikus teks nuliūdinti, realistai neišgirs nieko naujo, poxuistams ir taip vis tiek juk poxui viskas – NIEKO NĖRA AMŽINO. NIEKO. NIEKO. Ypač jausmuose

Meilė, kažkada atrodžiusi truksianti amžinai, dabar netrunka nieko...

Draugės, kažkada tiek puoselėjusios draugystę, tampa tiesiog praeivėmis.

Teigiami jausmai virsta nepykanta.

Nieko nėra amžino.

Žmonės miršta, pastatai griūva, nuotraukos sudega, kūnai suyra...

Dabar, kai kuriems žmonėms, draugams, vaikinams,  bendraminčiams aš norėčiau pasakyti – aš tavimi pasitikėsiu amžinai, aš niekada tavęs neišduosiu, aš visada tave mylėsiu, mes visada būsim draugais, tu man visada patiksi ... Bet ko verti žodžiai, jei jie neturi vertės ateityje? Meilė, draugystė, šeima – tai ne tie faktoriai, kuriais būtų verta žaisti... Kodėl dauguma to nesupranta?

Šiuos faktorius drįsčiau palyginti su narkotikais – taip lengva priprasti ir metų metais mums prireikia laiko, kad išsivaduoti nuo priklausomybės jiems.

Mane vis tiek visi smerks iki gyvenimo galo, tai kodėl man nedaryti to, ką aš noriu daryti? – šį klausimą užduokite sau kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę, kai tik suabejojate savimi.

Kai kuriems kalė, kai kuriems žaisliukas, kai kuriems atsitiktinė praeivė  jų gyvenime – nieko nereikia sureikšminti. Visada kartojau ir kartosiu – Jei tu visiems patinki, vadinasi kažką darai blogai. Daug žmonių nori matyti jus žlungančius – įrodykite jiems, kad tai neįvyks.

Ką noriu tuo pasakyti? Nebijokite daryti tai, ką  būtent tada norite daryti, kadangi nieko nėra amžino. Apkalbos praeina, o prisiminimai išlieka. 

Ir nesakykite, kad klystu. Perbėkite akimis savo gyvenimą - kiek kartų jums teko nusivilti žodžiu "amžinai"...?

Kol kas Jūsų,
Izabelė