Rugpjūtis. Lygiai metai nuo pirmojo SAME įrašo. Noriu padėkoti žmonėms,
kurie mane palaikė visą tą laiką ir skatino Blogo neapleisti ir į jį rašyti. Šilčiausi
linkėjimai jums visiems, bet su padėkomis nenoriu daug išsiplėsti. Šie įrašai
ne tam. Ryškios temos irgi nelabai žinau. Neprižadu, kad jums patiks šis įrašas, bet
galiu prižadėti, kad kiekvienas perskaitęs jį iki galo ras bent truputėlį sau
artimų žodžių. Žodžių, kurie jį privers prisiminti. Šis įrašas buvo rašomas
turbūt ilgiausiai iš visų, todėl tai, kas buvo parašyta vakar, nebūtinai yra
dabar. O tai, kas yra dabar, nebūtinai bus ateityje.
Jaučiuosi tuščia. Lyg nejausčiau nieko. Lyg
būčiau tik kvėpuojanti būtybė, kuri
sugeba tik egzistuoti. Nejaučiu nieko. Skausmo, kurį pagal viską aš turėčiau
jausti... Laimės, meilės, ar nusivylimo... bet ne. Nejaučiu net ir to paties
nuovargio. Kai balsas dreba, nes nori kažką pasakyti, bet nežinai ką ir kam.
Nes niekam nerūpi. Žinot, dabar suprantu tą pasakymą : Skauda, rodos, širdis tuoj suplyš... bet toks gyvenimas. Kartais kylam, kartais leidžiamės.
Draugai man sako, kodėl tiek pergyvenu dėl žmogaus, kuriam aš nereiškiu nieko. Argi
ne aš pastoviai sakydavau, kad reikia į viską žvelgti pozityviai, kad visur
stengtis įžvelgti gerąją pusę... kad jei žmonės išeina, tai vadinasi, jie jau
padarė tavo gyvenime viską, ką turėjo – metas ateiti kitiems. O taip...
prišiko, prikiaulino ir paliko. Kodėl aš nebegaliu žiūrėti romantinių filmų,
nes juose matau save ir jį... bet juk tai taip bereikšmiška. Verkti. Leisti ašaroms nuplauti tavo tobulą,
špakliaus nupieštą veidą, dėl žmogaus, kur, regis, mažiausiai turėtumei
stengtis.
Keista, kai stipriausi palūžta. Kai žmonės,
kurie dalina geriausius patarimus kitiems, kai reikia, nežino kaip patiems susitvarkyti
su savimi. Keista, kai nesugebi nieko papasakoti tiems žmonėms, iš kurių
labiausiai pagalbos ir tikėjaisi. Keista, nes tiesiog nenori jiems pasakoti.
Galų gale juk vis tiek liksi vienas.
Kai
sutinki žmogų, kuris atspindi tavo trūkstamą sielos pusę, beprotiškai sunku jį
paleisti. Atrodo, padarytumei bet ką, kad tik galėtumei jį šiuo metu
apkabinti... Eh, vėl ašaros.
Kaip dažnai neįvertiname tai, ko turime... kas
šalia ,ką mylime ir kas mus myli... kaip dažnai įskaudiname brangiausius
žmones, taip net su svetimais nepasielgtumėme.
Ištriname telefonų numerius, kontaktus iš gyvenimo, tačiau žinome, kad
vis tiek juos mokame atmintinai. Sakome,
kad pagalvosime, nors atsakymą jau
žinome... ieškome naujo, nors žinom, kad be seno vis tiek negalėsim gyventi. Ta kvaila savybė:
kai kas nors sugenda, iš kart ieškoti naujo pakaitalo, vietoj to, kad bandžius
sutaisyti seną. Laukiame... net tada kai patys paprašome išeiti, giliai širdyje
vis tiek tikimės sugrįžtant. Tikimės, kad mūsų žodžių bus nepaklausyta. Keistai elgiamės, kartais net ir žiauriai. Gyventi ir būti kažkam reikalingu –
didelė atsakomybė. Žinoti, kad kažkieno širdis plaka dėl tavęs... meilė tiek
daug reiškia. Reiškia, kad viskas įgauna prasmę ir už kiekvieną pasakytą žodį
teks atsakyti. Jei ne kitiems, tada sau.
Visur matau klaidas. Klaidas, kurių neturėjo
būti. Galvoju, ką būčiau dariusi kitaip,
jei tokia galimybė man būtų suteikta. Dažniausiai atsakydavau – nieko. Bet
dabar... o dabar aš atiduočiau viską,
kad tik galėčiau išrėkti, kaip man visko trūksta.
Nors... kam rūpi? KAM RŪPI? Ir atrodo, juk
viską galėčiau pakeisti. Galėčiau pasakyti, koks jis man brangus ir kaip aš jo
nenoriu paleisti. Ir kaip aš jo ilgiuosi, ir kad nenoriu apsimesti, jog jis man
„tik draugas“, nes jis niekad tik tokiu nebebus... Aš galėčiau. Ir tada kyla
klausimas – o kam? Kam tai rūpi? Niekam,
išskyrus man pačiai... todėl ir tyliu.
Lipu laiptais. Tas pats senų sovietinių laiptų
girgždesys. Neseniai išplauta laiptinė, užuodžiu grindų ploviklio aromatą... Kažko
trūksta. Kažkas viduje ne taip. Nenoriu
nieko, išskyrus jo. Dar dabar girdžiu savo galvoje, ir lyg vakar matau kaip jis
niūniuoja savo mėgstamiausios dainos žodžius. Žodžius, kurių aš taip
nemėgdavau, ir kurie man su laiku pasidarė tokie brangūs
Bet aš noriu tiek nedaug. Aš noriu vėl atsukti
laiką. Aš noriu prisigausti prie išsiilgto žmogaus. Noriu, kad jis pasakytų,
kad jam sunku be manęs taip pat, kaip man be jo...
O kartais taip trūksta tiesiog paprastos
žinutės. Paprasto, nuoširdaus pasiteiravimo: kaip sekasi, kas naujo...
Bet tos vaikiškos drambliuko svajonės. Vienos
ateina, kitos išeina. Galbūt, kai kurios, užsilieka ilgam, tačiau svajonės...
svajonės skaudina. Prisiminimai išeina,
o sudužusios svajonės, viltys, jos eina su lyg gyvenimu, kojos į kojon. O mes, apsimetame, kad nieko nebuvo,
užsidedame kaukę ir toliau žingsniuojame. Žingsniuojame tol, kol galų gale
nepalūžtame. Tada kaukės nukrinta. Pradedame suvokti tikrąją esmę daiktų, su
kuriais visą laiką žaidėme. Pradedame gailėtis tada, kai jau būna per vėlu. Bet
kartais... kartais reikia tik pabandyti. Pabandyti ne atsukti laiką, o
pabandyti iš naujo. Ne ieškoti pakaitalo, o susitvarkyti seną.
Ką aš noriu pasakyti? Visada gyvenime yra du
pasirinkimai. Net jei atrodo, kad jų nėra, bet jie visada bus. Visada gyvenime
mes galime rinktis. O ar bandysi judėti į priekį ieškant naujų detalių savo
gyvenimui, ar su senomis bandysi statyti tvirtą ateitį – šitai priklausys nuo
tavęs. Viena aišku – lengva nebus.
Niekada nebūna. Tačiau geriausi pasirinkimai brangiausiai kainuoja. Nuo
prisiminimu nereikia bėgti – su jais reikia susigyventi, nes nuo šiol jie tavo
ateinančio gyvenimo dalis...
Manau, jūs visi žinote, kaip kartais sunku
perlipti per save, per savo principus ir kažką padaryti kitaip. Nebūdingo
tau. Ir tada apima dviprasmiški jausmai
– tu kažką padarei kitaip, tai yra sveikintina – bet ar tai vertėjo padaryti...?
Mano atveju, kai principai liečia man be galo brangų žmogų, aš linkusi rasti
kompromisą. Padaryti viską, kad galėčiau sakyti „Aš tai padariau. Aš bent pabandžiau būti laiminga“. Gyvenimas
nusodina tave, išmoksti, kad norint būti laimingu, begalinius principus teks
pažaboti, kad norint kažko pasiekti, reikia kažką paaukoti.
Juk niekada nesužinosi „kas būtų jeigu būtų“
jei nepabandysi.
-Izabelė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą