Nesekite manęs. Tiesiai į pražūtį. Arba į susimąstymus.

Kai žodžiai perveria baisiau nei peilis

Sako, stenkis gyventi. Siek. Daryk karjerą. Tavo laikas.

Kai girdime sėkmės istorijas, visi pasakoja, kaip jiems tai pavyko padaryti. Tačiau tik dabar suprantu, koks iš tiesų tai sunkus kelias. O gal net nesuprantu. Tik pradedu suprasti. Arba tik manau, kad pradedu suprasit. Prieš pasaulį aš tokia mažytė.

Seniau apie daug ką rašydavau. Manydavau, kad kažką suprantu apie gyvenimą. Manydavau, kad galiu rašyti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kaip viskas naivu ir vaikiška. Kaip viskas laikina. Ir kokia aš jaučiuos... kaip viščiukas. Pasaulio nematęs geltonsnapis viščiukas.

Dūmas. Noriu būti kaip dūmas. Kaip ryto rasa, kaip rūkas. Atsirandanti tada, kai reikia, kai nori. Suteikia malonios gaivos, to nuostabaus ankstyvo rytmečio kvapo.  Ir dingsta. Ir taip visą laiką. Jokio streso, jokio spaudimo, tiesiog rutina. Bet nei ryto rasa, nei dūmas nepadaro nieko reikšmingo mūsų gyvenime.

O gal tiesiog mes ieškome per didelių ženklų?

Kai prašome duoti ženklą iš (dievo, gyvenimo ir etc.), visada tikimės kažko vau. O galbūt mes tiesiog nepastebime aukštesnio siunčiamų ženklų. O, smulkmenos visada buvo svarbu. Svarbiau.

Jie išnyksta tada, kai jiems reikia. Jie išnyksta. Ir žmonės gyvena kaip gyvenę. Ir keičiasi dienos, keičiasi metų laikai, iš esmės niekas nesikeičia, tačiau dienos bėga ir atsigręžęs į praeitį matai, kad nieko nebėra kaip buvę.

Kartais jaučiame gailestį. Praėjusių gerų dienų. Praėjusių draugysčių, pašnekesių, jausmo, kad esi reikalingas Tada ašaros pasirodo veide. Tie, kas buvo svarbiausi gyvenime, tampa dar viena tavo buvusio pasaulio dalis.. Sunku suvokti, kad tai, kas buvo geriausia, jau praeityje.  Ir, kad niekada nebus to, kaip buvo. Žinoma, visada būna vis kažkaip kitaip. Galbūt geriau, galbūt prasčiau, bet niekada taip pat. Turbūt tuo gyvenimas ir stebina.

Kai žodžiai perveria labiau nei peilis. Baisiausia, kad žmogus geriausiai moka ir sugeba įskaudinti. Kai tavo silpnybes paverčia savo stiprybe. Kai pranašumas naudojamas ne padėti kitiems, o juos sutriuškinti. Kai supranti, kad turi tikslo siekti vienas pats ir niekas tau nepadės. Ir niekam nerūpi, tau sekasi ar ne, tu sufailinai ar ne. Kai draugai tampa konkurentais. Kai pradedamas jausti pavydas draugui, už kurį galvą guldytumei. Štai nuo čia ir važiuoja pasaulis žemyn. Kai instinktas būti geriausiu pakiša koja būti tiesiog draugu. Nes visada būsi vienas. 

Ir kai tai atsitinka man, aš stebiuosi, kodėl. Tačiau, kai aš taip darau, atrodo viskas normalu ir taip turi būti. Gamtinė atranka, išlieka stipriausi. Ir tik neskaitykite šitų žodžių išpūtę akis. Visi mes taip darome. Net ir didžiausi pasaulio altruistai taip daro. Toks gyvenimas, norint kažką pasiekti, reikia kažką aukoti. Kiekvienas sprendžia ką. Ar verta paminėti, kad dažnai nusprendžiame klaidingai?

Platonas sakė, kad gyvenimo tikslas yra būti laimingam. Visiškai sutinku. Tačiau ar lengva būti laimingu, kai esame tiesiogiai priklausomi nuo visuomenės? Ir kiek žmonių iš ties yra gyvenime laimingi.

Tai kas yra laimė. Taip skirtingai suprantama. Ir taip sunkiai pasiekiama. Turbūt dėl to ir vertinama. Geriausi dalykai pasaulyje reikalauja daugiausiai. Norint gauti meilės, turi atiduoti dvigubai. Norint švelnumo, turi būti rūpestingas. Viskas susiję, tarsi grandinė. Panaikink vieną kryptį, pradės griūti ir kita. Kortų namelis. Nestabilumas ir grožis.

Žodžiai skaudina. Labiau nei bet kas. Visi tai žinom, visi ignoruojame, ir prisimename tada, kai tai atsisuka prieš mus pačius. Susimąstome akimirkai, tačiau kai praeina sunkumo momentas, filosofijos akimirka ir vėl grįžtame į pradinį tašką. Lyg ir laukdami kito gyvenimo smūgio. Sustiprėję, bet visada pažeidžiami. 

Ir dabar man atrodo taip nereikšminga. Ir kai po metų grįšiu, aš juoksiuosi, greičiausiai, iš šių žodžių. Bet turiu išsilieti. Ne, įrašas ne apie mane. Apie pamąstymus. Kaip visada, ilgo laiko tarpo, ir sujungtus į vieną, kad kažką išspausti. Gero negero nežinau. Atiduodu jūsų teismui.