Penkiasdešimties tulpių kaina: išgyventi rytojų

Savo įrašuose stengiuosi atiduoti visą save. Pasakoju nutikimus, istorijas, iš savo gyvenimo, ar ne iš savo, bet viską ką darau – tai tik tam, kad geriau įsigilinčiau į temą, kuria rašau. Stengiuosi šnekėti apie tai, apie ką daugelis nutyli. Tėvai nekalba. Mokytojai apsimeta nesuprantantys. Apie tas Tabu temas, kurios liečia visus, bet... lengviau ignoruoti. 

03.09 . Chat`as su drauge:

„-Jis man padovanojo 50 tulpių. Visą vakarą taip mielai elgėsi su manimi. Mūsų amžiaus skirtumo nė nesijautė, o tą vakarą atrodė, kad mes viena siela. Vienas kūnas. Jis puikiai mane suprato, o aš jį. O dieve, aš iki ausų jį įsimylėjau. Ar tai gerai – nežinau , tačiau įtariu, kad jis man jaučia tą patį...

-Nebūk naivi. Jus skiria 13 metų.

-Nesvarbu. Tai nieko nereiškia. Vakar aš jam atsidaviau

-Tu debilė

-Ne. Bet dabar nebežinau tai gerai, ar ne. Ryte atsibudau viena. Paliko lapelį „Paskambinsiu“, tačiau jau kuris laikas iš jo jokios žinios. Bijau galvoti apie blogiausia, tačiau mano nuojauta sako kitaip

-O dieve. N., ar matei savo nuotraukas internete?

-Ne

Ji man atsiuntė nuoroda. Atsidariau ją. Tuzinas nuotraukų, kuriose esu aš. Nuoga. Mieganti lovoje, patvinusi kraujo tvane.

Komentarai visų, mano draugų, mokyklos bendruomenės, mokytojų, giminių...

Kekšė, paleistuvė, sergu venerinėmis ligomis, visada tokia buvau, dėmesio auka, bjaurybė, monstras, padla...Kuo aš tik netapau.

Netruko, kad apie tai sužinotų ir mano šeima.

Norėjau nusižudyti. Mokykloje, visi juokėsi iš manęs, rodydavo pirštais. Ant spintelės puikavosi išraižytas raudonais dažais žodis „Kekšė“.

Tai pasaulis? Pasaulis, kuriuo mes turėtume džiaugtis?Kažkada geriausiais draugais laikyti žmonės pasmerkė mane. Niekas nenorėjo išgirsti manęs, nenorėjo klausytis.

Užsikišk, kale, tu niekam neįdomi.

Bet gyvenimas iš manęs nutarė pasišaipyti. Jis nori, kad aš nusižudyčiau. Šiandien radau paviešintą savo chatą su buvusia geriausia drauge, paskelbusioji – pati draugė.

Peilis rankose, venos skersai. Nežaisiu. Varžybų žaidėjai - Gyvenimas ir aš. Gyvenimas 1:0. Aš pasitraukiu, pripažinsiu savo pralaimėjimą... Man jau užteks, viskas. Pasitraukiu jums iš kelio, nebetrukdysiu gyventi, Kalė nusižudys, pagaliau, eikit atšvęsti, gal nebetrukdysiu jums gyventi"

Tokių istorijų internete pilna. Auka po aukos, mirtys, kurių, galbūt įmanoma išvengti. Kaip?

Viešumas. Žmonės nekalba apie tai, apie ką reiktų. Aukos gėdijasi savo istorijų. O mokyklose vedamos paskaitų nauda lygi nuliui, kadangi vedantieji, regis, niekada nėra susidūrę su internetą valdančiais socialiniais tinklapiais ir jų galia. Jie nieko nežino. Vaikai nužudo vaikus. Nes apie tai nekalbama. Vienos aukos nusižudo – kitos ne. Tos, kurios ištveria, užsidaro savyje, ir apie tai su niekuo nešneka, nekreipia dėmesio ir galų gale viskas praeina.

Matydami, kad aukai viskas gerai, o jiems niekas nieko nepaskė, jie susiranda kitą žmogų, iš kurio galėtų šaipytis. Ir tai tęsiasi iki tol, kol žmogus, kuris tyčiojasi, nenubaudžiamas. Bet tai retai įvyksta, todėl niekas nebijo.  

Negalima tylėti. Reikia kuo garsiau apie tai šnekėti. Šnekėti aukoms, buvusiems engėjams, dėstyti kiekvienam savo pozicijas. Kitaip nieko nebus. Kalbos, kad mes lygūs visi ir, kad neturime jokios teisės tyčiotis iš kitų, lygios Nuliui, kai kalbame apie patyčių sustabdymą internete.

"Internete atrodo, kad viskas yra netikra. Visada atrodė, kad patyčios skaudina tik tada, kai sakai į akis. Tačiau kai pamačiau jos ašaras dėl veiksmų, kuriuos pradėjau aš, supratau, kad tai yra dar baisiau"

Izabelė,